2015-04-29

ORLEN Varšuvos Maratonas 2015

Kai važiavau į Paryžių bėgti maratoną, nė nenutuokiau, kad daug kas gali apvirsti aukštyn kojom ir aš norėsiu bėgti dar labiau. Dauguma prieš maratoną kartojo, kad nenorėsiu daugiau jokių maratonų, kad nepatiks, kad kentėsiu, kad keiksiuos, ar šiaip pažiūrėdavo kaip į tą, kuri ''neturi kas veikt, kaip tik kankint save'' (dar įsivaizduokit tą žvilgsnį, lyg žiūrėtumėt į kokį trenktą kolegą). Aš tikrai tik šypsojaus ir žinojau, kad "jūs man į galvą neįlįsit, neprisėsit limitus brėžiančių ar kitokių neigiamų minčių, nes aš kartais pati savęs nepažįstu ir priimu tokius iššūkius ir net nebaisu būna" Po Paryžiaus boom ir aš jau perku bilietus į Varšuvą, kur ketinu susitikti didele grupe lietuvių sportininkų, atvyksiančių iš Lietuvos bėgti ORLEN Varšuvos maratoną. Pasirinkau tik 10km, nes nepasitikėjau savo jėgomis ir pakankamu atsigavimu naujam maratonui (vis bėdos blauzdose).




Turiu pripažinti, kad esu atitrūkus nuo bėgimo sporto Lietuvos padangėje, nežinau, kaip sekas tautiečiams, net nesekiau jokių bėgikų tinklaraščių, mat kai išvykau iš Lietuvos bėgimas neatrodė toks populiarus (nors ką aš čia šneku... kaip galėjau žinot bėgimas populiarus ar ne, jei tik ratukus sukdavau mokyklos stadione, tuom žinios ir baigdavos – nesutinki pažįstamų stadione, vadinas tik aš čia viena balta varna ir tebėgioju matyt…). Akys atsiveria matyt su amžium (iš serijos: amžius ir išmintis eina drauge, tik kartais išmintis atsilieka..), ir pradėjus domėtis net gera ant širdies paliko, kiek lietuvių entuziastų yra, kiek žmonių, laužančių standartus, limitus ir įrodančius, kad žmogus yra nereali būtybė, beveik su sparnais; kad valia irgi yra raumuo ir jis turi buti treniruojamas.
Kelionė į Varšuvą iš Londono užtruko vien dėl keliavimo paryčiais iki oro uosto (naktiniai autobusai yra visiškai nelinksmas dalykas ir pavojingas), bet vasariška šiluma, išlipus iš lėktuvo, pažadėjo gerą laiką, nuotaiką ir įspūdžius. Beje, paklaidžioti po Varšuvą išlipus ne toje stotelėje buvo savotiškas nuotykis, nes Varšuvoje buvau buvus tik prieš aštuonis metus ekskursijos metu. Mieste atrodė viskas nauja, gražu ir modernu. Na, man kaimo vaikui visada viskas įspūdį palieka… Kelionės maršrutas link viešbučio kambario suko pro parduotuvę, kurioje manęs laukė užsakyti nauji bėgimo batai (taip taip, aš visada iš kelionių parsivežu kažką praktiško, ir čia tikriausiai buvo praktiškiausias pirkinys iš kelionių…o dar oranžines spalvos..šypt... jei atrodo nepraktiška, tai esu vežusis ir artišokų - jie žiauriai gražiai atrodė). Poilsis viešbuty, vadinamasis pasta party nacionaliniam stadione (įįįįįįįsssssssspūūūūūūddddinga pabūt tokiam pastate, kuriame telpa 58 000 žmonių; tokiame tik buvau buvus Paryžiuj per Depeche mode koncertą) ir poilsis vieniems prieš tikrą maratoną, kitiems prieš tik 10 km nustriksėjimą (pirštai į mane).
Sekmadienio rytas buvo visai nebe vasariškas, apniukęs, bet nešaltas. Minios bėgikų rikiavosi startui. Nuotaika buvo puiki, purškiantis lietus plovė akis, kad geriau matytume trasą, grojo muzika ir vyko bendra masinė mankšta (sekiau kitų kolegų veiksmus, nes lenkiškai vis tiek nesupratau, kuriuos ten sąnarius sukinėt ir apšilinėt reikėjo).








Duotas startas. Paleido maratonininkus ir dešimtukininkus kartu tik į skirtingas puses. Mes baltais marškinėliais, maratonininkai - raudonais (united colours of marathon,huh?). Plojančių žiūrovų netrūko.

(nuotrauka iš ORLEN Warsaw facebook puslapio)

Pradėjau bėgti per sparčiai (haha, spartumas tai čia pagal mane… kitiems tai atrodytų vėžliškumas) ir ties viduriu šiek tiek "lūžau" dėl motyvacijos stokos. Blauzdos laikės gerai su doze aspirino ir ibuprofeno. Galiausiai paskutinis kilometras įveiktas ir medalis ant kaklo (lovin’ it!). Pirmas jausmas po finišo? Pffff, visai neįdomu tie 10km, kad ir sunku, bet neįdomu…nubėgi ir nesijauti joks didvyris sau. Maratonas - tai jau kita kalba, nubėgi ir tada tas toks nerealus bendrumo socialinis jausmas, visi pingvinauja aplinkui, pasveikina vienas kitą net nepažinodami, nes atliko tai, ką kitų galva, jie niekad gyvenime nepadarytų/nedarytų, džiaugsmas, jei pagerino laiką, džiaugiamasi kartu su kitais pasiekimais, liūdima dėl nesėkmių, ar dalinamasi 25-o--30o kilometrų įspūdžiais, kada prasideda tikroji kova su savimi, kojomis ir smegenėlių vingiais. Žodžiu, kitais metais aš noriu maratono. In da list! O kodėl gi ne…



Po finišo šaltas dušas (man neužteko šilto vandens…o iš tikro į tą kabiną nebuvo atvestas šiltas vanduo spėju), ir tada alkunėmis prasiskyniau kelią prie finišo ir laukiau laimėtojų, ir kitų lietuvių.



Geras jausmas, net šiurpuliukai lakstė per kūną, matant tolumoje atbėgančius pirmuosius bėgikus. Pasižiūri tada į laikrodį ir matai, kad jie maratono finišo liniją kerta laikrodžiui skaičuojant  2val ir 7minutes… Nerealu atrodo? Gyvai mačiau pati, labai realu. Taip taip, laimėtojai dažniausiai yra kilę iš Kenijos, Etiopijos ar kitų Afrikos šalių. Tada visi tampa ''ekspertais'' ir puola sakyt – genetika, gyvenimo sąlygos, kai visur jie tik bėgioja ir panašiai, bet po 3 minučių atskuodžia pirmasis europietis, lenkas Henryk Szost, ir finišuoja. Tada visokios genetiškos šnekos nublanksta. Tai darbas, užsispyrimas, valia, disciplina, o ne tik genetika lemia greitį, greitą finišą, pasiekimus. Po dar 16 minučių netikėtai (bent man) atskuodžia lietuvis Ignas ir finišuoja. Laikrodis sako, kad jis nubėgo maratoną per 2 val 23 min. O tu stovi žmogus apšalčs, ploji rankytėmis ir galvoji, kad tai kažkas nerealaus (taip taip, minėjau, kad viskas čia labai realu, bet vis tiek užeina momentas "OMG, tikrai nerealu"). Nuotraukų turiu, bet be žmonių sutikimo nenoriu dalintis jomis.
Super mielas savaitgalis, kad ir lėtokai, bet pasiektas visai geras 10km "benchmark" tolimesniems tobulėjimams, daug planų bėgti ir lėkti (klapsiu rankytėm ir negaliu sulaukti!) ir vis didėjanti meilė bėgimui ir ne tik :)

2015-04-16

Paryžiaus maratonas 2015

Kai 2013 metais sumąsčiau prabėgt 10KM oficialiose varžybose dar tada Škotijoje, tikrai negalvojau, kad spirgėsiu ir norėsiu bėgti dar toliau. Sako, žmonės auga ir charakteris grūdinas, tikslai kinta, limitai atitolsta. Tik tyliai svajodavau apie 42KM distanciją, nes atrodė nesąmonė, nebūsiu niekad aš tas graikas, lekiantis 42KM pranešt apie pergalę. Juk ne karas, kam čia tiek bėgt, tiesa? Bet kai netyčia spusteli mygtuką ir užsiregistruoji maratonui gražiai skambančiu pavadinimu įspūdingame mieste, tai tik sukikeni ''Ai metai laiko juk'', o antra mintis ''Vauuu aš bėgsiu maratoną!'' Būti tik mėgėja bėgiotoja ir gauti elektroninį laišką su sveikinimu''Jūs gavote vietą Paryžiaus maratone'' buvo labai geras jausmas. Iš tiesų didžiavaus savim! Na, tai užsiregistruota, metai laiko, galima ir ilsėtis.
Deja, diena artėjo, tad teko įjungti smegeninę ir motvvuot kojas ir imtis veiksmų. Nebepamenu, kaip įkalbėjau (o gal nereikėjo) savo draugę Vitą atskristi ir palaikyti mane per maratoną, bet maratono laikas artėjo, mes nusipirkom kelionės bilietus (ji - iš Lietuvos, aš - iš Londono), susiradom gyvenamą plotą ir laukėm. Svajojom, kaip šniurinėsim Paryžiaus gatvėm, valgysim macaroons iš Laduree ir siurbsim kavą puodais (mes kavamanės...). Dar truputį aš treniravaus, nors buvo baisiai bjauri žiema, tamsu, tad teko ir pasipergyvent pačiai su savim ir pasikeikt, kokio velnio aš registravaus į maratoną, ką negalėjau taip nuvažiuot į Paryžių (bet tas važiavimas tik šiaip... taip beprasmiška skamba išties...) Bet treniruodavaus, kiek turėjau įkvėpimo. Po 20 mylių ilgiausio bėgimo prasidėjo neraminantys skausmai, bet aš dar ne tiek pergyvenus ir įveikus, taip kad daiktai kraunami, emocijos veržias per kraštus ir važiuoju praleist mergaitišką savaitgalį Paryžiuj..su trupučiu bėgimo..
Iš tiesų, norėjau labai važiuot ir pakeisti prieš tai turėtus atsiminimus iš Paryžiaus, kažkokia nuojauta traukė ''Grįžt bus verta!''

Darbe pamojuota ''Atia kolegos, iki antradienio, jei ateisiu'', rieškučiom susisemti linkėjimai ir aš jau traukiny į Paryžių.

Kelionė itin įprasta. Sėdau į Eurostar ir didmiestis pasiektas. Kelionėj dar sutikti keli Transalpine pažįstami, bėgsiantys maratoną. Lengvai nusigavau iki išsinuomuoto studio buto. Pirmas dalykas įėjus į butą - šokau ant lovos ir spoksojau pro langą.


Paryžiuj karšta, o aš iš britiškojo Londono atvykus, kepiau saulėj ir tikėjaus įdegti. Belaukdama draugės prisiurbiau kavos, prisivaikščiojau ir užsukus į Laduree prigriebiau sutiktuvių skanėstų - avietinių macarons. Nesvarbu, kad tam pačiam Londone yra net kelios Laduree... Ne ne tai ne tas pats, kas eiti į Laduree Paryžiuj. Deja, nuotraukos nėra - sutraiškiau rankinuke tuos macarons, užmetus prisipirktu maistu mažoje parduotuvėlėje. 
Susitikusios ketvirtąjį kartą per tikriausiai 3-4 metus su savo bestie (taip taip, tai ta pati Vita iš Voras Tinkle tinklaraščio) turėjom vėl nuvaikščioti Paryžiaus gatves - juk Vita pirmą kartą Paryžiuj! Tikrai jutau pareigą, kad ji turi pamatyti miesto, o ne tik laukiamo maratono stebėjimo. Manau, kitą kartą pamatysim žymiai daugiau (ahem, nes bėgsim maratoną per visą miestą?), nes penktadienis buvo praleistas maratono expo Salon de Running pakankamai toli nuo miesto centro. Ten turėjom atsiimti marškinėlius šeštadienio rytiniams 5km bėgimui ir numerį maratono bėgimui bei žalią kuprinytę su visokiomis rėmėjų smulkmenėlėmis (hmm kam ta kempinė numykiau... ryškiai matės, kad bėgsiu pirmą maratoną...na, žinot iš anksčiau - bėgau tik du ultra bėgimus hehe :))


Bėgimo expo buvo visai nieko, įdomu, daug visokių prekių ženklų, galėjai prisipirkti Asics marškinėlių, batų, kojinių, pamatyti ultramaratonininką Scot Jurek, knygos ''Valgyk ir bėk'' (angl. Eat and Run) autorių, dalinantį savo autografus.

(ne, būna labiau hot. Tiesiog nereali pagarba tau, SJ)

Bananų mums neužteko, tad pašniurinėjom po stendus ir vykom link Starbucks (kolegė išjuokė..Paryžiuj ir ėjai į Starbucks?), jau jaučiausi pavargusi ir nervinga, ir tikrai mėginau suvaldyti užsispyrimą neiti. Bet patraukėm Liuksemburgo sodų link. Žinoma, su navigacija rankose. Gražu ten, labai gražu, ypač kai šiltas vakaras, nevėjuota ir jau viskas aplinkui žydi įvairiausiomis spalvomis. O kiek bėgiojančių!



Žinoma, penktadienio vakaras neapsiėjo be pašnekesių lig paryčių (juk reik aptart gyvenimo strategijas). O šeštadienį aš kilau pakankamai anksti, kad pavalgyčiau, suvirškinčiau, susiruoščiau ir dar spėčiau įkalbėti draugę ''Nu tik davai, dėkis aprangą ir marš pro duris.'', nes matai, kad širdimi žmogus nori bėgti, akys veržte veržias bėgti. Kaip cvekai, mes greitai stovėjom prie starto ir iš tikro tada pajutau drebuliuką ''Džyz, rytoj man maratonas... lygus lygus..ir bėgti visus 42km.. na, kaip nuo Kryžkalnio į Tauragę.. nu joooo..Kojos atlaikykit, supratot? Įklimpom.''






Prarisnojom tuos 5 km mosikuodamos Lietuvos vėliavėlėmis, gautomis Salon De Running, ir tikėdamosis sutikti tautiečių. Nė velnio, kiek dairėmės, taip nieko. Galiausiai prie finišo, t.y. bananų ir kavos/arbatos stalų netikėtai sutikom tautietį bėgiką ir diena tik prasidėjo. Artimiausioje Starbucks (yeah, I know I know..) praleidome kelias valandas kalbėdami apie bėgimą, motyvąciją ir koks gražus pasaulis yra bėgant. Dar pasivaikščiota po Paryžių, aplankyta sporto prekių parduotuvė įsigyt galvos apdangalų, nes rytojaus dieną buvo žadama saulė. Na ir metas medituot ir ruoštis maratono. 

This is the day! Taip laukta visus metus!

Bėgau bėgau, neišsitaškiau, tikrai neatidaviau visos savęs, bet buvo sunku, momentais velniškai sunku dėl tos ''sienos'', ''bloko'' ar tiesiog ožių ''Ne, nebėgsiu, nebegaliu, nenoriu, nebenoriu''. Džiugu, kad nebuvo to jausmo ''Nekenčiu bėgimo'', kuris aplanko juokais ar nejuokais kaskart bėgant. Nors aš ir kartoju nekenčiu, nemėgstu, bet aš bėgu, aš sugebu per save perlipti, nes žinau, kad nerealiai jausiuos po visko; žinau, kad vieni tik seka tokius žmones akimis, bet ne veiksmais, nes bijo, o aš žinau, kad vis tiek darysiu, kad ir bijosiu, vis tiek jei krisiu, tai ir kelsiuos. 


Pradėjus maratoną prispaudė wc, bet iškenčiau iki 10km, o tada teko sugaišti eilutėje. Po to prasidėjo kova su savuoju ''aš'': muzika ausyse groja, bet viską girdi, kas dedas pakeliui, mėgini kvėpuoti, kaip buvo patarta, mėgini užsižiūrėt į Paryžių, mėgini svajoti, niūniuoti, ir vis bėgi. Ir tik bum ir 30km, ir pradedi ožiuotis, stoji paeiti, pasieki kažkokį limitą, kurį ne kiekvienas pajėgus pramušti ir toliau tęsti lyg niekur nieko. Iš tiesų, jei sustoju paeiti, vadinas tų sustojimų bus ir daugiau, ir jie dažnės. Pradedu simuliuoti, nors laikas tiksi, yra noras ir nubėgti per suplanuotą laiką, bet.. Ožiai laimėjo ir nubėgau viską 7 minutėmis ilgiau nei planavau. Kaip pirmam maratonui užskaitau. Patirtis neįkainojama, rimtų skausmų nepatirta, nors kojos medinės ir skaudūs raumenys buvo kelias dienas. Vis dar neaiškūs jausmai blauzdos kaule ar raičiuose, kažkoks bieselis įlindęs. Nekalbu apie sutrikusį miegą ir apetitą (vis dar laukiu to drakono, kai norėsis valgyti viską be sustojimo). Bet žinot kas svarbiausia, kad vieni po tokių patirčių ''tepa slides'' ir nebežiūri į ilgas distancijas (kaip kolega tarstelėjo ''Never ever''), o kiti įsikvepia, pamato savo klaidas ir užsiregistruoja kitų metų Paryžiaus maratonui (pirštai linksta į mane).





Medalis buvo aplaistytas šampanu, apsaldintas juoduoju šokoladu ir chalva (nom nom nom!), o po to buvau ''priversta'' (pff nemokėsiu aš už jokį funikulierių) užlipti daug daug laiptelių iki gražaus pastato (pagooglinau tai Sacre Coeur). Nebaisu iš užlipti į kalną, kai prieš tai apsilankai saldainių parduotuvėj ir nusiperki Chocoalte Olives su viltim, kad paragausi kažko įdomaus (alyvuogės ir šokoladas? Why not?), deja mus patikino, kad viduje migdolai (tik nepaminėjo, kad saldainiukai buvo žiauriai saldūs).


Graži panorama, puiki vieta svajonėms, ar pasižiūrėti įvairių gatvės triukų su kamuoliais, tikriausiai dar ir tokių, kur iš kišenių mikliai ištraukiami pinigai, ar įvairūs pasiūlymai ištekėti, ''kabinimai'', pamačius gražias merginas (dėl ištekėjimo nejuokauju..manau tokių pasiūlymų ten pilna).




Savaitgalis buvo nerealus, emocionalus, įkvepiantis, su dauuug juoko, daug nueitų kilometrų (netgi daugiau nei nubėgta) (šaltinis Voras Tinkle), naujomis pažintimis, kaupais įspūdžių ir nauja meile Paryžiui. Pažadai? I'll be back!












2015-03-28

Goretex Transalpine atostogos (tęsinys)

Įrašas su kelių mėnesių senumo atsiminimais, bet pasirodo yra žmonių, kurie pasigedo, norėjo tęsinio. Tad pririruošiu ir rašau. Atsiminimai vis dar gaivūs, o ir pasikuisti po nuotraukų albumą - tai tarsi iš naujo viską patirti. TUriu pripažinti netgi perskaičiau pirmąjį įrašą ir net širdelė stipriau pradėjo plakti :) ir paruošus šį įrašą eisiu taisyti gramatinių klaidų anajame...

Esu Jums skolinga trečią, ketvirtą, ...aštuntą dienas iš Goretex Transalpine. Taigi...

3 diena. Lietus pliaupia kiaurai, šalta, ir mes nežinom, kiek šiandien bėgsim. Antros dienos vakare pranešė, kad diena Nr.3 keisis, Alpėse sninga, pavojinga. Prisikirtę lig soties, begerdami kavos kažkelintus puodelius, gavom SMS, kad bus bėgama apie 30 km, o likusius kilometrus mus perveš autobusais. Valio dieną užbaigsim Italijoje!
Apvarvėję ir peršlapę, vaikštinėjom po miestelį ir ieškojom žemėlapių pasižiūrėti, kas mūs laukia trasoje. Nieko aiškaus nebuvo mums duota ir pasakyta. Tiesiog startas 10 val. Gerai, dar turėjom laiko apšildyti kojas, pasimankštinti, pastresuoti ir pasiguosti, kad bėgsim tik 30km iš žadėto ultramaratono. Kojos jau buvo velniškai skaudžios - priekinė blauzdų dalis virš čiurnos, kur populiariausia uždegimui įsimesti. Apraizgytos tvarsčiais ir kinesio juostom, kojelės žadėjo atlaikyti.



 Atrodė nieko sudėtingo, atrodė tik 30 km, o iš tikro atrodė, kad pasirodė. Nes buvo 30km agonijos, vienatvės, ir galiausiai baigus finišą šlipti į autobusą, kuris laukė tavęs.
Buvo ir lygumų, ir molio, ir mano mėgiamų pakalnių, bet nuskausminamieji jau sunkiai bepadėjo. Kojos tino, virš čiurnių buvo karštis, o bėgti nuokalne buvo baisu. Ėjau žemyn ramsčiuodamasi lazdomis ir bijojau kad neišsinarinčiau klubų tokiu ėjimu. Galiausiai mane pasivijo kita kolegė, tai visą kelią, žinodamos, kad mes beveik paskutinės, pra..žvengėm iš visokiausių nesąmonių. Linksma buvo be galo - iš tikro nuo gryno oro, dėl nuovargio, dėl įveiktų kilometrų, ir baimės, kas jei rytoj atsikėlus nebegalėsiu tęsti (haha pažįstamas jausmas bėgikams... ne tai, kad pergyventi, ar paeisiu rytoj, bet ar galėsiu dalyvaut toliau?!)





Galiausiai autobusu važiuojant iš Austrijos į Italiją pamatom saulę, pamatom sausą orą. Po trijų dienų ištisinio lietaus, norėjom sausų batų, rūbų...



Pasiryžimas bėgti ketvirtąją dieną neblėsta, protas veikia, bet kūnas pasiduoda: blauzdos apvyniotos, kelėnai ištrinti, kojų naguose jaučiasi spaudimas - kraujas kaupiasi po nagais (bėgikų nagų bėdos). Prisiskolinta ibuprofeno ir kitų vaistų, planas atlaikyti dieną, 5-6-ą dienomis ilsėtis.



4 diena. Prettau - Sand In Taufers. Buvo žadama, kad kuo tolyn, tuo vaizdai bus gražesni. Neguodė tai, kad nebemąsčiau apie jokį bėgimo tęsimą 5-6-ą ar netgi kitomis dienomis. Buvau čia ir dabar, jaučiau, kad kažin ar pavyks pasiekti finišą šiandien. Kojose skausmai buvo nežmoniški, vaistai padėdavo, tada bėgi kiek akys mato ir kojos neša, nes tuoj šlubuosi. 

Prasidėjo diena gražia žalia žolyte po kojomis. Lėkiau sau kalniukais pakalnėm, galvojau bus super dienelė, pirmą punktą pasiekiau žymiai greičiau nei planavau, pasivijau mūsų spartuolius vyrukus (na iš mano grupės), galvojau wowza sekas gi, moterie... 





Netrukus prieš akis iššoko didžiuliai aplediję kalnai, į kurių smailią viršūnę teko užkopti. Į akis drėbė lietus, sniegas, akys ašarojo, iš kuprinių ištraukti buvo visi sluoksniai rūbų, pirštinės nebegelbėjo...





Pasiekus viršūnė, ten laukė grupė medikų, ir šiaip stiprių gražių vyrukų, kurie ranką paduodavo ir padėdavo vieną koją perkelti per kalno viršūnę ir tada pradėti leistis žemyn. Nemeluosiu, tikrai virūnė buvo trikampio formos... vos ne viena koja vienam pasaulio krašte, kita kitam... Peržengus į kitą pusę, prasidėjo purvynai, nes mat pasileidus žemiau švietė saulė...



Ties šiais šiltais momentais aš jau ir sustojau. Prieš paskutinėje stotelėje. Iš tikro buvo noras sustot, bet dar labiau kojos liepė stabdyt arklius. Medikų komanda ir sakė ''Bus dar tų varžybų, nepakenk kojoms. Profai bėga per skausmus, o tu dar nori bėgti'' Su ašarom akyse, sūdytais riešutais saujoj, sulaukiau medikų džipo ir jie parvežė mane į stovyklavietę. Diena saulėta, net nesitiki, kad tokioj sniego audroj atbuvau ir galvojau kaip nenugarmėti į bedugnę.


Nedidukė batų kolekcija, pagaliau batai džiūsta saulėje, o ne prikimšti laikraščių (laikraščiais aprūpindavo orgnizatoriai) 

Eilė prie pastos kasdieninės..





Pasikrauti reikėjo ne tik bėgikams, bet ir jų įrangai... O šalia įrangos atsirado ir pyragas su Transalpine 10-mečio logotipu.


5 diena. Bergsprint Speikboden. 
Sprinto diena. Bėgikai turėjo užsprintuoti į kalniuką. Na distancija tik 6 km. Ant kalno laukė vaišės, gėrimai ir gražūs vaizdai. Diena lepino kaitria saulute, grynu oru ir gerom emocijom. 


Po sprinto įvykusios sužadėtuvės. Dienos įvykis. Porininkai sumąstė, kad nuo šiol bėgs varžybose kaip šeima. Gražu!


Argi ne dvasia? Argi ne smagumas? Tikrai buvo smagu ir nereikėjo jokių minkštų viešbuio lovų, šilto patalo.

Vaizdas pro ''miegamojo'' langą.


Kas nebėgom 6km distancijos (visi su įvairiom traumom ir pasitraukę iš varžybų), kilom į kalną ne savom kojom. Vaizdai nerealūs!







Kol vieni bėga, kiti grožisi Alpių vaizdais ir kava prieš akis ir ilsina tvinksinčias kojas saulėje.

Kaip nesimėgausi gamta, kai toks grožis prieš akis?

 6 diena. Sand in Taufers - St.Vigil ir 7 diena. St Vigil - Niederdorf

Nebėgau šiomis dienomis, tik girdėjau, kad tai buvo pačios gražiausios dienos - Alpių vaizdų prasme.

8 diena. Niederdorf - Sexten.

Ryte prabudus, vaistų prigerta, dvasia įkvėpta, su savim pašnekėta. Taigi aš protuolė nutariau bėgti. 
Įranga suruošta. Įveiksim. Ne tiek jau daug - apie 30 kilometrų. Juk pailsėjau kelias dienas. Viskas bus gerai. Apsirengiau kaip tikra 'disco girl' kaip kad pažįstamas vokietis sakė. Juk šventė! Cha cha iš tikro vieninteliai švarūs ir patogūs rūbai likę, kai pirmas tris dienas pliaupė lietus.


Taigi pirma stotelė laukė už 6 km - įveikiama. 


Buvo duotas startas ir pradėjom bėgti. Kojos atsisakė net eiti! Toks skausmas, tarsi surakintos kojos ties čiurnomis. Nagi uždegimas buvo raiščiuose, kurie pėdą lankstant pirmyn-atgal net girgždėjo (natūrali būsena, kai uždegimas rimsta, bet baisiai nejaukus jausmas). Ašaros bėgo natūraliai dėl skausmo, bet nutariau vis tiek nuropoti iki pirmo punkto, nes kelio atgal nebuvo. Mes išbėgam, o organizatoriai susikrovę mantą išvažiuoja į finišo miestelį. Neturi kitos išeities, kaip tik pasiekti punktą, kur rasi medikus su mašina. (p.s. Transalpine nesirūpina, kaip tu nusigausi iki kito miestelio, jei nutari tą dieną nebėgti. Tad strategiškai tinkslingiau bėgti-eiti bent iki pirmo punkto tą dieną, o tada medikai jau nugabens tave į finišą... che che taip ir darė žmonės). Ėjau sparčiu žingsniu pasiremdama ėjimo lazdomis iki pirmo punkto. Tie 6 kilometrai buvo begalybė. Laiko turėjau pusantros valandos, galvojau nespėsiu. Susisukau per valandą. Tada apsivalgiau iš nevilties (juokauju!) pirmam punkte ir sėdau pas medikus. 








Medikų automobilis vyko iki antrojo tos dienos punkto - laukėm, kas dar atskris. Buvo man proga ploti visiems savo kolegoms.









Medalis!!!! Gavo visi. Visi mes buvom kovotojai, savo pačių herojai!



Iki starto 200 metrų, o kolega laukia kolegos, kuris vis dar bėga. Pralaukė apie 3 valandas, kol kitas kolega sekė, kas prabėga pro patikrinimo punktus, ir kiek dar laukti... 

 Transalpine marškinėlių įteikimo ceremonija.




 Laikas pasakyti sudie geroms atostogoms, Italijai, šimtams draugų.

 Iš Italijos per Austrija į Miuncheną. Ir skrydis namo.


Po Transalpine praturtėjom ne tik draugais, patirtimi, įspūdžiais, ir lagaminu (jis po apačia priklijuotas..), ne tik pamatėm neturistines vietas, bet ir išbraidžiojom miškų glūdumas, numynėm siaurus takelius ir palikom daleles savęs ir savo ašarų bei kančių, daug daug šypsenų ir juoko, pažadų grįžti, pažadų sau, vis išsprūstančių minčių ''Nekenčiu bėgimo, bet jei tai trail bėgimas, tada aš jį myliu. Tai sunku, alinančiai sunku, bet tai lipdo charakterį.''

Ar dalyvaučiau dar kartą? Tikrai taip. Reikia tik rasti gaują pamišėlių. Variantas yra - keturių dienų toks bėgimas, kurį rengia ta pati kompanija (kuri yra nereali savo organizuotumu, visko apskaičiuotumu... ko stebėtis, juk renginys jau šventė dešimtmetį). Tik tam reikia ruoštis ruoštis ruoštis. Iš tiesų, antrą kartą dalyvaudama bijočiau daug labiau, nes žinočiau, ko laukti, ko tikėtis. Kai vyksti ''be žalio supratimo ir žinai, kad bus na šiek tiek aukštai ir sunku'', tai su tuo lengvu naivumu bėgti yra labai linksma. Dėl patirties, dėl išgyvenimų, aš labai rekomeduoju! 

P.P.S. po dviejų savaičių bėgsiu Paryžiaus maratoną. Taip, esu ultrabėgikė po Transalpine (kaip gražiai skamba uuuuullltra :)), bet Paryžiaus maratonas bus pirmasis lygusis maratonas (angl. flat marathon). Vėlgi nauja patirtis, nerealus savaitgalis ir įrašas bus tikrai daug anksčiau nei po metų... :))))