2017-06-26

Kaunas. Kernavė - Vilnius bėgte 2017

Kaskart prabėgus kokiuose bėgimuose atrodo įspūdžių kalnais, praeina kiek laiko susigula viskas ir atrodo, nebelieka, ką pasakoti. Gerai, kad tik atrodo, nes su kiekvienu bėgimu gaunu neįkainojamos patirties, emocijų ir įspūdžių.


Nelabai jau atsimenu, kada užsiregistravau Kauno maratonui, bet tai nebuvo spontaniškas sprendimas. Norėjau pagaliau prabėgti savo gimtajame mieste dar pakankamai naują ir šviežią bėgimą, ir pasižymėti savo sąrašiuke 'check' (o sąrašiuko net neturiu...).
Grįžusi po Transvulkanijos bekelės maratono iš tikrųjų labai jau skeptiškai nusiteikus laukiau asfaltinio bėgimo: nebenorėjau bėgti mieste gatvėmis, nes supratau, kad vis tik neveltui jaučiau didžiulę trauką bekelei - ten noriu būti, ten noriu bėgti, ten noriu tobulėti ir tuom gyventi. Slaptomis dar buvo minčių, kad gal Kaune PB siekti ir gal net prabėgti tokiam laikui, su kuriuo papulčiau į Londono maratoną be loterijos. Bet nuostabus BOOM ir ekspromtu užsiregistravau Vilnius-Kernavė ultra bėgimui. O taip! Užsiregistravau, o tada pagalvojau ir pašikaliojau į batą. Iš tikro labiau spirgėjau nei pergyvenau dėl tokių savo planų, juk pusiau žinojau, kur einu, ir kas laukia (o laukė maratonas sekmadienį, o po penkių dienų - net 82 kilometrai bekelės). Beliko nusipirkt naują lėktuvo bilietą ir pergromuliuot Kauno maratono planus, bei sukandus dantis padirbėt su draugeliu greičiu ant bėgimo takelio Kauno maratonui.


Taigi Kaune planas buvo bėgti, prižiūrint savo širdies pulsą ir nesidraskyti (neužsirūgštinti raumenų). Startas duotas jau bepliaupiant lietui. Nauja patirtis - bėgti maratoną lietuje - visus 21 kilometrą. Tada prasidėjo 'smagioji' dalis, kai pusmaratonininkai baigė savo distanciją ir maratonininkai liko vieni mūšio lauke. Iš tikro buvo labai nesmagu, nes bėgi apniurusiom gatvėm į Šančius, palaikymo nulis, šokinėji per balas, mašinos važiuoja ir žiūri į tave bėgantį, kaip į paklydusią avį. Smagiau buvo bėgti Nemuno pakrante ir artėti link miesto, kai jau pradėjo kvepėti finišu. Bėgosi pakankamai stabiliai, nepatyriau jokių emocijų ekstremumų, nepatyriau vadinamosios 'sienos'; gal kiek tiesiog nusibodo bėgti, nes nusibodo, o ir kojos sunkėjo su vis kiekvienu kilometru nuo to lėtoko bėgimo. Likus tikriausiai mažiau nei kilometrui iki finišo geras spurtas kojose atsirado pamačius Jį: atsirado ir energijos, ir šypsena veide ir neberūpėjo pramirkę rūbai, sunkumas kojose, tiesiog finišan lėkiau kaip ant sparnų. Žiauriai fainas jausmas!

Kitą dieną teko truputį pasijausti pingvinuku, perštėjo kojas ir jautėsi šiluma raumenyse. Turėjau visas 5 dienas atsigauti ir maksimaliai atsistatyti, nes manęs laukė smagumėlis- visi 82 kilometrai. Nei tiek bėgus, nei svajojus šiemet tiek bėgti (Vilnius-Kernavė mano planuose buvo 2018-ais metais, bet planuok, o kažkas juoksis, tai teks perplanuot ir juoktis kartu :)), susirinkau šmutkes ir šiaušiau išsišiepus į ultrą.


Nežinojau, ko tikėtis, ko bijoti. Tikriausiai aš labiausiai bijau nuobodumo bebėgant. Pradeda atsibosti ir viskas sulėtėja: laikas nebeina, kilometrai sustoja. Šitas dalykas man sunku ilgabėgiuose, bet kartu man tai dalykas, kurį mėgstu nugalėti. perlipti save ir nepasiduoti. Išties mane skatino tas nežinojimas ir smalsumas ''o kas gi būna po tų 49 kilometrų?'' (esu bėgus-kopus 49km Transalpine varžybose, tad tai ir buvo mano ilgiausias bėgimas, kadanors bėgtas), kokios savijautos tikėtis, tuo labiau kai būsiu 5 dienos po maratono, kaip reaguos galva, ar sukils emocijos (pyktis, nervukas koks, ar ožys, kad vsio! metu! nebebėgu!).Žiauriai tas skatina, nes labai įdomu save taip mėginti, bandyti neatrastus lobius savy, nugalėti save ir emocijas, sukontroliuoti tai, ką gali sukontroliuoti.
Kernavėn nusigavom autobusiukais, kuriais rūpinosi organizatoriai. Būsena buvo sunkoka dėl iš vakaro pravaikščiotų kilometrų Vilniuje Kultūros naktyse ir itin minimalaus miego, bet jau buvo per vėlu miegoti, teko kauptis dienos iššūkiui.
Startas vėlvo 10 minučių. Bėgosi lengvai, į pirmą kalniuką sumąsčiau užbėgt: visai patiko, aišku, per gerklę širdis lipo lauk, bet pradžia tokia ir būna - mėgini pagauti ritmą, įsivažiuoti, apšilti, įšilti, ir apsigyventi mintyse, kad šiandien, brangioji, bus daug kilometrų ir naujų patirčių. Bėgom, ėjom, ko tik nebuvo. Žiauriausia dalis buvo uodai ir bimbalai, kurie puolė ir kando, erzino, vertė mus šokinėti ir daužyti savo plikas kūno dalis, mėginant nubaidyti tuos gyvius. Laimei, kažkurioje maitinėlėje gavom purškalų ir jais išsipurškėm, tad kokią valandą uodų fronte buvo ramybė.


Maitinėlėse valgiau sūrius šiaudelius, gėriau vandenį ir kolą. Bėgant vartojau druskos tabletes kas valandą (berods), valgiau geliukus ir visokius javinius batonėlius iš kišenės. Diena buvo ne per karšta ir daug turėjom pavėsio, tad išsekimo nuo šilumos ar karščio nelabai jautės. Pakeliui pasitaikė ir upelių, kurie padėjo atsigaivinti. Buvo ir sunku ir lengva: ėjosi lengvai, bėgosi sunkiau. Sunkiai rinkosi ir kilometrai iki maitinėlių (bent taip atrodė), nes atstumai atrodė tokie dideli, paklydom kokius 7 kartus dėl nuimtų ar nelabai logiškų žymėjimų (papildomi 3 kilometrai jahuu!) ir galiausiai atėjo mintis, kad nusiimam, nes nebespėsim laiku į paskutinę maitinėlę. Spėjom! Primaitino, prigirdė mus ir išsispyrėm lauk bėgt Vilniaus link paskutine tiesiąja link finišo. Man užėjo antras kvėpavimas, nes priešpaskutinėj maitinėlėj įkaliau ibuprofeno tabletę, kad nuimtų nemalonius pojūčius pėdose ir kulkšnyse, ir kaip kalė, taip kalė, atrodė galiu bėgt ir bėgt. Žiauriai keistas jausmas, bet taip verta bėgt tiek kilometrų ir pajust tą antro kvėpavimo bangą. Kažkas surrealaus!
Nauja patirtis buvo bėgti su kažkuom. Visą kelią su manim bėgo JIS. Be galo be krašto esu DĖKINGA už visą palaikymą, už buvimą kartu, už tą šilumą savo 'partner in crime'! Tai kai pasimatymas gavos su 85 kilometrais ir 12 valandų, ką? Ui kartosim!

Nebebėgčiau Kernavė-Vilnius kaip ir Kauno maratono antrą kartą. Prabėgau - užtenka, yra daug neišbėgiotų trasų, kuriose verta pabuvoti. Didelis ačiū savanoriams ir organizatoriams už gerą nuotaiką ir galimybę prasinešti lietuviškai laukais, gyvenvietėm, pakvėpuoti nupjautos žolės kvapais, pamatyti nematytas vietas, patirti nepatirtą!

2017-05-19

Transvulcania maratonas 2017




Kol dar ispaniškų atstogų įdegis kartu su oda nenusilupęs, ir kol visi įspūdžiai yra tokie tikri tikri ir jaukūs, reikia pamėginti sudėlioti mintis ir papasakoti apie ką tik buvusias nuostabiausias atostogas. O viskas prasidėjo registracija į Transvulcania maratoną La Palma saloje (Kanarai!!).



Skrydis ir gyvenamoji vieta susiorganizuota vilkint pižamą ir žiūrint ištisai kalėdinius filmus dar gruodžio mėnesį, apsiklojus šiltais apklotais ir susijungus visas įmanomas kalėdines lemputes per kalėdų atostogas. Mėnesiai ėjo, ir atėjo gegužė ir ilgai laukta kelionė, nesitikint absoliučiai nieko. Žinojau bėgsiu maratoną kalnuose, bus kopimo ir įkalnių, žinojau, kad namų darbai absoliučiai neatlikti, nes gyvenu plokštesnėj nei plokščioj vietoj (vietiniams taip neatrodo), žinojau, kad esu kažką panašaus bėgus per Transalpine bėgimą ir 50km vyniojus vos ne 10 valandų. Vykau tiesiog būti, bėgti, pailsėti, atitrūkti, pasišildyt saulėj, nes realiai ramių atostogų neturėjus ilgai.
Ankstyvas rytas po 2 valandų miego (nes prieš tai ryte buvo sporto salė ir bėgtakis, tada darbas, tada kelionė į Londoną, daiktų persikrovimas, nusnūdimas ir oro uostan) ir mes su drauge jau Gatwicke siurbiam kavą. Man tai savotiška tradicija, įsiveisus nuo labai seniai, kad praėjus oro uosto apsaugą ramiai prisėst, išgert kavos ir pasimėgaut kelionių atmosfera.


Nusileidus La Palmoj, mus pasitiko taip išsiilgta šiluma ir šiokia tokia saulė. Įsikūrus apartamentuose (kitaip nepavadinsi, kai vaizdas pro langą į jūrą!), pradėjom savo fantastišką savaitę Kanaruose.
Kelios trumpos bėgimo treniruotės, daug kavos iš miniatiūrinių puodelių, visokio maisto bandymai (būta ir skanaus, ir tokio, po kurio kolos reikėjo gerti), tik mūsų nerealiausiai komandai suprantami juokai, beveik skendimai baseine (ačiū Sigita, kad man neleidai nuskęsti ir prisižvengėm iki ašarų per gelbėjimo operaciją), pusryčiai balkone, ankstyvi rytai, mėginimai šnekėt ispaniškai arba ženklais (ne, jie nesupranta angliškai arba labai gabiai apsimeta, kad nešneka), bėgimo ir nebėgimo istorijos, bangų purslai, nueiti kilometrai, vakarojimai, pokalbiai, motyvacija, draugystė, rūpestis... Vardinčiau ir vardinčiau, bet taikliausiai pasakė viena draugė ''Žiauriai smagiai jūsų kompanija atrodė, net pavydu kaip jaukiai visi''. Tiesiog tobulas vibe! Ir mes beveik visi atvykom į La Palmą bėgti, su savais tikslais, su savu istorijų ir patirčių bagažu. Tad išaušus bėgimų dienos rytui, visi stovėjom startuose. Kas sau, savu laiku, su savu susikaupimu.

Aš pradėjau maratoną El Pilar, kuris buvo 1.4km aukštyje. Sušalau į ožio ragą 2.5h laukdama starto, ir tik pradėjus bėgti pamačiau, kad mano abiejų rankų pirštai yra mėlyni, grynų gryniausiai mėlyni pirštų galiukai. Išbalansavo ramybę, nes turėjau bėgdama stebėt savo būklę, ir pirštai skaudžiai ''atitirpinėjo''.

Pirmi 5 km buvo paprastu keliu, nieko ypatingo, nei nuokalnė, nei įkalnė, tiesiog puikus apšilimas bėgant rūke. Na tada ir prasidėjo: prieš akis pradėjo dygti įkalnės, o tai reiškė, kad kaip robotukai pradėsim ne per greičiausią ir sekinantį kopimą. Užkopi, pabėgi porą metrų ir žiūrėk vėl kopt. Man tikrai atrodė, kad galo įkalnėms nebus, ir kad aš nepamatysiu išsvajotos aukščiausios viršukalnės Los Muchachos vardu. Beveik pagalvojimas ir išsipildė, nes beropojant į dviejų kilometrų kalną, pradėjo retėti ir gilėti mano kvėpavimas. Aiškiai suvokiau, kad tam įtakos turėjo nepakankamas treniruotumas, bet visa tai vyko tik 8-am kilometre, kai treniruodamasi bėgiodavau tikrai daug daugiau nei 8km. Tik 8-am! Man iškart prabėgo mintis, kad aš negaliu pasiduoti, nes tai ne mano būdui, plius nesu nei išsekus, nei bėdos su skrandžiu, nei dar kas, tik tiesiog kažkas ne taip.
Sugalvojau, kad nėra ko laukti ir krapštau lauk geliuką iš kuprinės ir išgėriau druskos tabletę. Betraukiant geliuką iš kuprinės, išsinėrė kuprinės dirželiai, o stoti nenorėjau, tad teko kaišioti dirželius kaip papuola, kol kopėm vis į ikalnes. Beje, niekad nesu turėjus tokio gero jausmo po geliuko ar maisto bėgimuose, bet kaip pramušė, tai pramušė, pradėjau vėl spalvas matyti ir susinormalizavo kvėpavimas, gavau tarsi antrą kvėpavimą (net nejauku pasakyt, kad tas kvėpavimas buvo reikalingas jau 8-am kilometre).

Staiga mane prisivijo viena mergina ir užklausė, ar tik ne ji mane Instagrame seka. Išsižiojau iš netikėtumo, bet buvo smagu persimesti keliais žodžiais ir sužinoti, kad ji bėgo pusmaratonį metai prieš, šiemet bėga maratoną. Šūktelėjau, kad kitais metais bėgsim ultrą ir aš ją palikau. Ko tik nenutinka 2 kilometrų aukštyje :)

Kalnai, smėlis, akmenys, kopimas, uolos, kitų bėgikų besimaskatuojančios lazdos, dulkės, žiauriai statūs šlaitai palei siaurus takelius, staigūs posūkiai, gigantiški kankorėžiai ant tako, slystančios kojos, nuolatinis budrumas, nuolatinis skysčių gėrimas ir skaičiavimas kilometrų iki artimiausios maitinėlės. Antroje maitinėlėje mėginau užkąsti sumuštiniu, bet spjoviau viską lauk, nes pabijojau, kad balta duona sureaguos skrandy ir teks kur nors apsikabint pušį, tad užkandus meliono ir arbūzo, prigėrus kokakolos (o taip, laisvė papūgoms! kola buvo vartojama absoliučiai be kaltės jausmo!) teko kopti į labai statų kalną, vos nenusiversti, kai slystelėjo koja, bet kelionė buvo tęsiama. Tuo metu tikslas kaip ir daugeliui buvo pasiekti kuo greičiau Los Muchachos kalną. Buvo momentas, kai nebetikėjau, kad pasieksiu tą kalną iki 5 valandos vakaro cut-off, nes kilometrai slinko laaaabai lėtai, tas kopimas lėtino viską, ir tik pamažu sekino.
Buvo ir šilta ir šalta, pakeliui sutikdavai pavienius ispanus, klykiančius vamos! chica vamos!, tekdavo klausyti grupelėm bėgančių ispanų tarškėjimus, bandyti juos pralenkti, arba praleisti, kad dingtų jie iš akiračio. Gamtos vaizdai užbūrė širdį, daug kas stojo fotografuoti ir fotografuotis, tiesiog žmonės šventė bėgimą. Bet poco a poco artėjo Los Muchachos kalnas su didele maitinėle, su galingu džiaugsmu, kad po šio kalno prasidės vos ne 3km nuolydis per 18 kilometrų. Pavargusioms kojoms aišku džiaugsmo tai nesuteikė, bet finišu jau kvepėjo.

Pasiekus Los Muchachos nutariau apsilankyti pas nykštukus, nes gėriau daug, vartojau druską, nors gamta kaip nešaukė taip ir nešaukė. Maitinėlėj prigėriau kolos, prisipildžiau gertuves vėl ne vandeniu, o koka kola, prisėdau ramiai suvalgyt arbūzo, susipažinau su kažkokia mergina, pasidalinom keliais žodžiais, palinkėjom viena kitai sėkmės, ir nedelsus pradėjau vėl bėgt, nes ilgas prisėdimas reiškia staigų raumenų atvėsimą, ir tada prasijudint būna žymiai sunkiau. Taigi buvo likę virš 17 km žemyn. Laimės pilni batai, bet kur buvus kur nebuvus prieš akis išniro didžiulė pakalnė ir dar didesnis kalnas. Mano reakcija buvo garsi ''for fox sake!!!!!'', už manęs buvęs anglakalbis man labai pritarė. Buvom išdurti vidury baltos dienos ir net ne kartą, nes tokių kalniukų mūsų išsvajotoj pakalnėj buvo berods trys. Na bet kai kolos turi, tai ko daugiau reikia. Bėgi, kopi ir vis labiau užuodi finišą (aš tikriausiai tris kartus haliucinavau, kad girdžiu finišo muziką). Paskutinė maitinėlė, greitas kolos užpylimas į varikliuką, berods kažką užkandau, pasipildžiau gertuves kola ir prasidėjo smagumynas - aštrūs ir smulkūs ir dideli akmenys, ir visas toks takas vos ne iki finišo). Turėjau labai stebėt kelią, ir šokinėti ant didesnių akmenų (įsivaizduojant kad tarp jų yra krokodilai ir nevalia koją dėti ant mažesnių akmenų), kojų pirštai labai skaudžiai rėmėsi į batus, bet reikėjo tai iškęsti, nes juk no pain no gain (aha, draugė sakė, kad aš psichė. Gerąja prasme tikiuos, Vita :)) Man labai rūpėjo finišuoti ir greičiau nusigauti iki Ultra bėgimo finišo ir pasitikti mūsų ultra vyrukus, tad paskutiniai kilometrai neprailgo, kad ir buvo skaudūs.


Pagaliau finišas, į kurį jaučiaus įskrendanti. Kai sustojau, norėjau ir verkti ir juoktis, ir su savim hi5 daryti, ir gerti, ir valgyti ir ką nors apkabinti ir džiaugtis, kad tai įveikiau. Finišavau per 7val35min. Nežinau, ar tai gerai ar blogai. Sako gerai subėgau, tad tuom ir tikėsiu. O kas svarbiausia ir fainiausia, kad parbėgus, tu jau galvoji, kad va čia tai kažko pradžia! Noriu dar! Eina sau buvo faina!




















Šiuo bėgimu nesiekiau nieko (apart įsikalto laiko, kad reiktų subėgti per 7val. Visiškai nepagrįsta.), bet pasiekiau daug. Išsigrynino nemažai dalykų, buvo krūvos emocijų, išsivalė baimės, o svarbiausia, kad tiesiog tu grįžti jau kitu žmogumi: geresniu, tvirtesniu, atradusiu ir suradusiu, išsikrovusiu ir pasikrovusiu, su kitokiu požiūriu ir suvokimu, su dar didesne pagarba sau ir kitam, su dėkingumu, su troškimu pažinti dar daugiau, su viltimi, su žavesiu akyse ir dar didesne kibirkštėle daryti, tai kas tave veža, skatina, tobulina, moko, leidžia patirti.













Ar rekomenduoju bėgti kalnuose? Oh hell yeah! Sunku, bet reikia tik labai norėti, įdėti darbo, tikėti, ir nešiukšlinti gamtoje (buvo primėtyta geliukų popieriukų pakeliui).




















(čia ne plaukuotos kojos, o purvai, dulkės ir prakaitas)


2017-04-15

Brighton maratonas 2017



Į Brighton maratoną užsiregistravau visai netikėtai, kai jie pasiūlė papildomų vietų rudens gale. Pavasariui reikėjo kažko, reikėjo kažko laukti, reikėjo stimulo judėt pirmyn. Užsiregistravau ir pamiršau, bėgiojau, sportavau ir galiausiai atėjo ta balandžio diena, kada išsiruošiau į Brightoną, kuriame nesu buvus (esu buvus tuose kraštuose, jie nuostabūs, tiek kalvų, tiek sukilimo! - nebeina žiūrėt į nieką ne bėgikės akimis).
Brightone atsidūriau ankstyvą šeštadienio rytą, tad turėjau laiko iššižiojus žavėtis miestu, pasibastyti po maratono mugę, kol sulaukiau draugių ir vėl tada trise bastėmės po mugę.
Kai vis renginio organizatoriai siųsdavo naujienlaiškius, aš juos permesdavau akimis. Vienam naujienlaiškį buvo 70proc. nuolaida 2XU tamprėm, tai negalėjau nenusipirkti, o ir produktas pasiteisno. Kitam naujienališky į akis įkrito siūlymas sudalyvauti Brightono universiteto širdies studijoje, kurios metu tiriamas tropomino kiekis maratonininkų kraujyje. Tropominas - miokardo infarkto rodiklis, bet nesiplėsiu per daug, negąsdinsiu. Taigi belaukdama draugių nuėjau pas medikus priduot kraujo, užpildyt duomenų apie pastarosios savaitės treniruotes, atsakyt į kitus klausimus. Pasirinkau dalyvauti prieš ir po vienkartiniame tyrime. Buvo galima rinktis prieš ir tris kartus po (iškart po maratono, 3h po maratono ir 6h po maratono), bet aš tiek laiko nebuvau Brightone, tad sutrumpinta versija man tiko. Bac ir viskas.



Oras buvo nuostabus, spėjau įdegti veidą ir kaklą, vandens išgėriau du litrus, prisipirkau High5 produkcijos, prisiragavau po kelioliką sykių visokių batonėlių (tikriausiai jau matė, kad mes vis aplink zujam ir ragaujam viską iš eilės, bet vat čia jie draugiški, niekas nieko nesako! :))


Atsiimdama numerį stojau prie 4 valandų langelio, nes tikėjausi, kad bėgsiu greičiau nei įprastai, bet tikrai nesiplėšysiu, tad turėčiau tilpti į keturias valandas.

Maratono mugė pajūryje. Kažkas fantastiško! Oras nuostabus, žmonės guli paplūdimy (ant akmenų, bet tai kas...), muzika plyšauja, ant scenos šneka įdomūs žmonės (pvz. žmogus, kuris bėgs 766 maratoną rytoj), guli ir galvoji, kad va tokie dalykai, dėl kurių verta gyventi ir bėgioti)

 Paruošiamieji organizaciniai darbai.
Prieš startą pakalbėjo vedėjai kažką, ir paleido ''Sweet Caroline'' dainą, ir visa minia dainavom karaoke. Žinokit, kažkas fantastiško! Taškiaus!

Mugės metu apsižiūrėjus kokius geliukus dalins ir juos išragavus (galėjai ragauti prisilašindamas į puodelį, kiek tik nori), kas kiek kilometrų nusprendžiau savų SIS neimti, nes jie tokie griozdiški, ir nenorėjau po keturis rankose neštis, o su diržu man labai labai nepatinka bėgt. Pasiėmiau į maratoną tik du geliukus, vieną izotoninį, kitą su kofeinu paskutiniam ''valgymui''. Na, jei prireiktų, ar bent psichologiškai turėt. Taip pat bėgau su telefonu kišenėje ant rankos, kad po bėgimo susirast drauges greičiau galėčiau. 
Draugė Eglė iš ''My 5000km running diary'' facebooke prasmuko su manimi į mano spalvos gardelį (iš tikro gražiai paprašėm numerių spalvas betikrinančio vyruko ''bet aš su drauuuuge noriu''), ir slinkom iki pat priekio. Duotas startas ir per klykiančias palaikančiųjų minias pradėjom bėgt. Oras jautės bus nedėkingas ir rizikingas (iš vakaro būnant pas medikus jie sakė, kad kiekvienas temperatūros laipsnis virš 12C padidina medikams darbo 15procentų, žodžiu nespėja suktis). 
Paspaudus starto mygtuką laikrodyje, nusukau ekraną žemyn ir nutariau, kad šiandien aš į laikrodį nežiūrėsiu ir nesiparinsiu. Tikslas - finišuoti. Žinoma, ir prasideda pasakos begalo galvoje: 
- oplia startas! Eglė šalia bėga, gerai, blemba ji stipri, kalnuose treniruojas.
- reikia gerai nubėgti; 
- bet ne negali išsitaškyt, kai dar laukia tiek startų šiemet; 
- bet blin gėda prieš kitus; 
- nu blin kas per gėda, sau bėgi, o ne kažkam kitam; 
- kaiii žiauru būtų šūdinai subėgt, tiek bėgiojus ir prasitreniravus visą žiemą, paaiškėtų, kad nafik čia tiek treniruotis;
- juk svarbu dalyvaut, o ne laimėt;
- laimėt net nepretenduoju, noriu laimėt prieš save.
- vajez jau pavargau, šiiiilta, nudegsiu pečius ir būsiu kaip sodininkė;
- ou je vanduo! blemba puodeliai, apsipyliau daugiau, nei išgėriau.
- ėė tu, vyrioke, nesispajudyk ant kitų! aha į šoną spjauni, bijai, kad vėjas ant paties užneš!
- geliukai! yeah! nuuu žinoma, dalina pačius šlykčiausius, citrusinius.... lyg indų ploviklį valgyt... bet ką jau darysi...
- oi kaip pavydžiu, kurie čia gyvena, ir gali treniruotis su tokiais vaizdais, kaip jiem faina! ouuuuč įkalnė... yes, nepadusau! 
- jetus karšta...
- man jau geliuko reikia..davai suvalgau, bus lengviau kišenėj..
- o ne! sijono šortai raitojas į viršų ir liaškos jau trinas. 
- vanduo! siurbiam! pilan ant galvos! auč kliuvo ir nutrintom liaškom. peršti!!
- hmm o kas ten buvo? ko tie žmonės priliečia medikų rankas prabėgdami? aaaa medikai išsivazelinavę stovi ir taip dalina vazeliną! ha cool! ai nereik man to vazelino, skausmo kentėjimo lygį kelsim, svarbu neužsipilt vandens.
- vanduo! geriam! pilam! auč pamiršau, kad perštės... too late!
- eina sau karšta... 
- nu sibo do... kada galas? 
- kaip gražu čia! kiek mūsų daug!
- hmmm kaip ji keistai kojas dėlioja ir blin greičiau bėga... ko tik nebūna matyt... 
- vanduo! geliukai! griebiam daugiau, kad paskui nereiktų žvejot! oplia! trys yra! je kišam į kišenę!
- hmm Eglė atsiliko, tikiuos viskas jai gerai...
- koncentruokis į muziką..
- o va lauksiu vis, kada laikrodis suvibruos... vibruok, durniau greičiau...!
- yay 18 mylios ženklas anoj pusėj, tuoj tuoj.. beliko 3 mylios iki jo man po šimts...
- bėėėėk tik, nedrįsk sustot. Kad jis prieky sustojęs eina, nestokit kojos, neklausykit smegenų, nestokit!
- nualpsiu gal dėl kaščio? jetus, o jei nepajusiu, kad man dehidratacija ir jau blogai ir nugriūsiu..? bet gal pajusiu?
- fju nesustojau, pralenkiau tą beeinantį vyruką
- ou mai gad kiek vaikų dalina guminukus. bliūdais! vauu šita šeimyna nereali, sėdi staliuką išsinešę ir geria šampaną! 10 ryto! va čia tai jie moka švęst gyvenimą... totally chilled..
- kažin bus tarpas koks be palaikančiųjų... jau 19 mylių nebuvo tuščios vietos be palaikymo minios... kažkas nerealaus!
- šūds.. juk maratonas 26 mylios, o ne 20.... tai tas 18mylios ženklas juk nieko nepadeda... o velnias apsiskaičiavau.. na nieko bėgam toliau!
- yes! 20 mylių nubėgta.. čia jau ''siena'' turi būti, bet lyg gerai jaučiuos... bet dabar man jau azartas ima skuost, ir nu gal pavyks į geresnį laiką tilpt nei keturios dvim keturios... 
- nesustok! o vanduo! pristojam, išgeriam, apsipilam, nusiplaunam rankas, atšaldom sprandą... auč peršti šlaunis..
- nebedaug liko nebedaug... 
- yay jau Brighton Pier matau...ir kam Eglė vakar sakė, kad kai pamatai Pier ir bėgi, tai jis neartėja visai... akurat! neartėja!
- neartėja! aaaaa... 
- kelėnas, koks keistas jausmas kelyje... girnelė nukrito gal? negirdėjau per muziką, kaip pamečiau girnelę.. nes toks jausmas, kad jos nėra... 
- yay Pier artėja.. nebetoli, skuosk.. didink greitį, tikrai nelūši paskutiniam kilometre!
-vibruoja kem antras kilometras!
- tu gali! valio!!! oba rodo 4 h! 
- viskas... stok!!! stabdyk Suunto!
- kiiieeeeekkk??? 3h49min???? 
- dabar jau verk!

Ir apsiašarojau iš tos laimės, ir kad baigės viskas, tuo metu mane prigavo medikas (nes ant numerio turėjau raudoną tašką, taip visi dalyvaujantys tyrime pažymėti buvom, kad medikam lengviau atfiltruoti mus būtų), klausinėja, kaip sekės, kaip aš, o aš ašaroju ir verkiu, ir griebiu visus skanėstus, ką duoda, kraunu į maišelį, o medikas mane lydi į medikų palapinę (bijojo, kad pabėgsiu... bet kur ten pabėgsi, kad sustojęs patampi savotišku krypuojančiu pingvinu). Medikų palapinėje daug išgriuvusių ant neštuvų gulinčių jau. Vargšiukai. Kraujas priduotas, einu žvejot vandens, laukt draugių ir būt išsišiepusia iki ausų, nes netikėtai pasidariau PB! 
Kai pamačiau skaičiukus laikrodžio ekrane, iškart pagalvojau, kad man to jau nebegana, noriu 3:30. Tad watch this space kaip sakoma :) 



Brighton maratono organizatoriai išsiuntinėjo laiškus, kad apgailestauja, kad tiek kritusių, alpusių dėl karščio buvo; minėta buvo, kad trūko vandens, kad buvo vanduo specialiai perkamas ir pristatomas į stoteles, kuriose trūko. To aš nesu pastebėjus nei vienam maratone kažkaip, nei šitam (aišku puodeliai nėra idealu, bet kas nori tas ir šiknoj sliekų randa). Aš buvau didelėje euforijoje po šio maratono ir dedu didžiulį pliusą, nes jis man žiauriai patiko ir tikai rekomenduoju. 

2017-04-04

21km - ne, tai ne maratonas

Daug minčių ir idėjų, kuom dalintis ir pasidalinti, bet sunku ir sudėlioti nuosekliai. Ne tik mintis, bet ir bėgimą nutariau nuosekliai dėlioti šiais metais. Apskritai paskelbiau sau šiuos metus - tobulėjimo, stiprėjimo ir augimo metais: ne tik bėgime, bet ir darbe, dvasioje, požiūryje, na gerai, gerai, ir raumenyje. Šypt. Kodėl? O kodėl gi ne? Tik pirmyn!
Taigi nuo pernai rudens aktyviai leidžiu rytus. Mėginau bėgioti prieš darbą, bet šis veiksmas man nepatiko: pulsas kyla, kūnas nepabudęs, ir jaučiuosi lyg slunkė bandydama nebrūžinti batų per asfaltą. Tad likau prie seno gero išbandyto būdo - bėgioti vakare. O rytus leidžiu stiprindama kūną sporto salėje, į kurią grįžau po nemenkos pertraukos (pertraukos nuo sporto nebuvo, bet tiesiog tik bėgiodavau, ir kartkatėm darydavau pratimus, ar tempimus; prieš tai vesdavau kettlebell klases Londone, bet vėliau panorau daugiau bėgioti).
Nuo ko aš gi viską pradėjau. O buvo taip: bėgiot aš bėgiojau, bet nesilaikiau plano ruošiantis maratonams, kurių kišenėje turiu 6. Nutariau, kad gal jau laikas pažiūrėt, kas išeis, jei pasilaikysiu kokio plano. Tad pasirinkau Sankausko planą pažengusiems ir įšokau į ruošą nuo 8-os savaitės (tiek buvo likę laiko iki pirmo sezono maratono). Planas atodo taip:

Laikytis pavyko iki kovo mėnesio, nes po to į planą įsiterpė suplanuoti pusmaratoniai. Didžiausias sunkumas man buvo ir tebėra, ir žinau, kur dar dirbti ir dirbti, tai specifinės maratono treniruotės - tempo treniruotės maratono tempu. Tikriausiai niekad nepamėgsiu bėgimo, kur reikia dėti pastangas, kur širdis lipa per gerklę, ir vos atgauni kvapą, bet ir tokias treniruotes atlaikydavau. Nebenueidavau į bėgimo klubo treniruotes, nes nebesutapdavo mano tempo treniruočių grafikas su jų, o keisti vietomis kažką plane nenorėjau, nes abejojau savo žiniomis, ką su kuo keisti, kad nepakenkti sau, kad paskirstyti tolygiai treniruotes per savaitę ir panašiai.
Bėgimas buvo bėgimu, atlaksčiau ratais kvadratais visą žiemą, visą darganą, kelius iš darbo link namų žinau įvairiausius - jei iki namų tik 4km, tai aš žinau net ir tuos, kuriais bėgant namo, susukdavau ir 15km. Žiema buvo dėkinga, sulijau kokį kartą net, bet labai pamėgau bėgimą tamsoje. Dabar pratinuosi bėgiot šviesoje, nes kažkodėl labai keistas jausmas.
Bėgiojau vakarais, o 7 ryto aš trypčiodavau ant laiptelių treniruoklio sporto salėje. Kelis mėnesius sekiau Bret Contreras programą, kuri akcentuoja didelį dėmesį apatinei kūno sričiai - dubens srities raumenynas, korpusas, kojos.



Žiauriai plati tema apie kūno stiprinimo būtinumą bėgikams, ir ne tik, nelabai plėsiuos. Pati jaučiau skausmą/tempimą dešinėj klubo pusėj, tarsi būtų nubrozdintas dubens kaulas (na tas toks atsikišęs dubens kauliukas, kurį netyčia gali trinktelt tai į kokį kampą, ar aukštesnio stalo kraštą), skausmas ypač suaktyvėdavo pasėdėjus autobuse sukryžiavus kojas. Tada eiti būdavo kančia, tempdavo tą vietą, ant šono miegot nėjo, nes maudė. Dažniausiai, kai atsiranda skausmas kažkur, problemos reikia ieškoti priešingame raumenyje ar net kūno pusėje. Bandžiau gūglinti įvairius paveikslėlius ir ieškoti kame bėdos, ką reikia stiprinti ir kas tas priešingas raumuo, kuris gali būti nusilpęs ir dėl to ''įsijungia' tam nepritaikytas raumuo. Sunkiai sekėsi rasti kažką, nes paveiksliukai toje vietoje rodydavo tiesiog ..kaulą. Taigi, nutariau, kad programa man bus kaip tik, nes bėgikų apskritai silpna vieta būna dubens sritis, mažai aktyvuoti sėdmenų raumenys, sutrumpėję hip flexor, nusilpus nugara. Tokios silpnos zonos - tai laiko klausimas, kad prasidės traumos, skausmai.
Aktyviai ir dabar stiprinu šias zonas, daug dėmesio joms skiriu kaitaliodama pratimus. Šiuo metu pakeičiau treniruotes iš svorių kilnojimo į kūno svorio intensyvias treniruotes, atliekant pratimus intervalais. Ko tik neprisigalvoju! 

Tai sportinau sportinau ir kovas atėjo ir mano suplanuotos mini išvykos į Kembridžą ir Londoną artėjo. Pirmasis metų pusmaratonis vyko Kembridže kovo 5 dieną. Vykau be didesnių tikslų, o tiesiog save patikrinti, kokia gi ta mano formą. Buvo žiauriai šalta (5 šilumos) ir lijo visą laiką. Pastirus ir sušalusiom kojom startavau, akis nuo lietaus saugojo kepurės snapelis, ir bėgau. Nesinešiau geliukų, nestojau prie vandens punktų, kažkaip taip tiesiog bėgau. Nepatiko siauri prabėgimai ir daug zig zag, per šalta buvo kaifuoti bėgimu ir dairytis po naujas vietas, tad tiesiog laukiau paskutinio kilometro. Pamačius laikrodį ir skaičiukus, pasileidau kiek tik kojos neša ir finišavau per 1h45min. Apsiašarojau iš laimės ir nuovargio, nes iki tol geriausias mano laikas buvo pasiektas Nidoje 1h54min. Neblogai! Motyvacija nepamušta, tad galima atsikvėpti, PB padarytas, ruošiamės toliau. 


Artėjo kitas North London Vitality bėgimas, ir ten bėgau su draugyte. Oras buvo ir vėsus, ir palynojo, bet buvo čiut šilčiau nei prieš savaitę Kembridže. Nebespaudžiau, nes buvo kalniukų nemažai, kojos šiek tiek dar buvo pavargusios po Kembridžo pusmaratonio. Prasibėgau per 1h55min nesidraskydama ir nesusidraskydama. Fainas finišas Wembley stadione, labai mieli marškinėliai, dar smagiau kad ir draugytė gerai prasibėgo. Po to kava, plepesiai ir pusdienio poilsis prieš naują savaitę. 

Kovo 19d vėl atsidūriau Londone Salomon Richmond pusmaratonyje. Netikėtai sutikti bičiuliai, su kuriais bėgom Alpėse, bėgom Londono parkuose ir po šiai dienai esam pakvaišę dėl bėgimo, pavertė vėjuotą vėsią diena visai smagia švente. Bėgosi sunkokai, trasa lygi, bėgta žinomais takais, ir nubėgta per 1h57min nesidraskant vėl. 

Pusmaratoniai atlikti, pratermozyti ilgabėgiai pagal planą, kurių turėjo būti keli, tad netoli namų radus 20-ies mylių bėgimą, užsiregistruoju. Turi būti krūvio mažinimo laikotarpis, bet reik ilgabėgio nors tu ką. Nevisai protinga, bet Brightone aš nesiekiu pagerinti savo asmeninį PB (kuris šiuo metu yra 3h56min Vilniaus maratone). Brightono maratonas man bus ilga treniruotė prieš laukiamą gegužės startą, apie kurį papasakosiu kituose įrašuose. Intrigos gi reikia :) Planų yra, crazy tikrai, bet kodėl gi ne? 

Taperio savaitė einasi lengvai, rytinis sportas, lengvi prasibėgimai (nors kaip tyčia pulsas kyla, bet spėju šiltėjantis oras prideda tviksnių), baltymai, o paskui angliavandenių protinga užkrova (grikiai, avižos, bulvės, saldžios bulvės... ir nemeluosiu, bet ir šokoladas... juk dirbu šokolado kompanijoj, aplink vien šokoladas... #runningonshocolate grotžymė puikiai tinka man :))

P.S. dalyvausiu medicininiam tyrime prieš Brightono maratoną, tad pačiai smalsu, kaip ten kas. Apie tai po Brightono maratono kitame įraše.


2017-03-20

2016-ieji. I am BACK 2017-ais.

Sunku patikėti, kad metai praėjo, o aš nebuvau įlindusi į savo tinklaraštį. Nemeluosiu, dalis šio įrašo buvo pradėta rašyti ir aprašinėjau savo antrąjį Payžiaus maratoną. Dabar turėsiu pakeisti daug ką, kai ką ištrinti, nes toks tas gyvenimas :)
Nesileisiu į praeitį, bet prie tinklaraščio nesiliečiau ilgą laiką matyt dėl to, kad jis apima daug daug laikotarpių, emocijų, nuotykių, skonių, įkvėpimo ir lūkesčių. Negalėjau rašyti, nes atrodė turėjau tik ašaras akyse ir nieką galvoje, nes dūšioje buvo skylė, skausmas, ir viltis. Pernai metai buvo skaudūs, nė nebūčiau to susapnavus, bet buvo laikotarpis, kai tenorėjau užmigti ir negalvoti, nejausti skausmo ir nespringti ašarose.
Iš tiesų, šiandien bėgdama namo 7 kilometrus, galvojau, kaip pradėsiu rašyti, ką rašysiu, kokius žodžius rinksiu, ir nukriokiau kelias ašaras (tik kelias, nes pramušė), ir kaip pasakysiu I am back! Su kitokia patirtim, su kitokia užaugusia skūra, su kitokiu humoru, su kitokiu noru tobulėt.

Taigi gal aš bent trumpai papasakosiu, kaip ten buvo su tuo Paryžiaus maratonu, nes šio įrašo tikslas buvo papasakoti tai... Bus istorija apkarpyta, ir papildyta kas buvo po to, ir kur aš dabar esu. Palieku originalų įrašą kabutėse...

''Taigi, 2015-aisiais prabėgusi Paryžiaus maratoną ir pajutusį tą pirmo maratono kaifą, iškart pasiūliau draugėms registruotis kitiems metams į šį maratoną. O jos ėmė ir sutiko. Visos penkios užsirašėm (kaip aš nesiregistruosiu įsiūliusi draugėms, kas kad antrą kartą tą patį...) ir laukėm. Vis buvo toli toli, nors pradėjome rūpintis, kur gyventi, kad arčiau starto ir finišo. Draugės puikiai vykdė ruošimosi planus, guodėmės, juokėmės, kentėm žiemą, visokius šiaip pokyčius gyvenime. Kas ruošės, kam sekės sunkiau, buvo visko. Prakęsti tą tamsų laiką, kai lauke šalta, žvarbu ir tamsu, o tu turi ruoštis maratonui, nėra lengva. Manau ne vienas vis pagalvoja ''Daugiau jokių pavasarinių maratonų!'' Gaunas vėl kitaip. Net nesubėgus dar pavasarinio maratono, žinai, ką veiksi kitų metų pavasarį ir kuriam krašte nori bėgti... O taip, čia tokia kelionių bėgimo manija :)


Kelionė autobusu į Paryžių, su naktiniu keltu iš Doverio ir Calais. Iš tašės traukėm keptą vištą ir šakotį. Juokas juokais, bet tikrų tikriausią naminio kepimo šakotį (jei reikia kontaktų, tai va čia - šakočiai be chemijos, konservantų ir visokių nasty things), apsirūpinom Starbucks kava ir keliavom.

Paryžiuje atsidūrėm ankstų rytą, ir iškart vykome į butą, kurį buvom išsinuomavę per seną gerą draugą AirBnb. Kas lūžo miegot, kas negalėjo visai užmigti po paros nemiegojimo, laukėm kitų keliauninkių atvykstant, valgėm visus carbs'us iš eilės ir ant sofos pasilipusios ir pasistiebusios spoksojom į Eifelio bokšto viršūnę.

Penktadienis pati geriausia diena apsilankyti maratono Expo, atsiimti numerius, pavėpsoti į naujausias bėgimo rūbų ir batų kolekcijas, pasimatuoti Hoka Hoka batus ir vis dar jų neprisijaukinti (kas kartą matuojuos, kai galiu, ir na nelimpa man jie: siauri, keisti, bet patogūs).
Didžiulė siena su visais užsiregistravusiųjų vardais (kurių net 57 000!), ir surask savo pavardę kad gudras!

Pagaliau kažkas normalesnio racione po visų chalvų, bananų...










Prieš


Mes fainos! Vat!




Deja, po 18km aš sustojusi prie draugės apsižliumbiau. Bėgau maratoną, tam kad nubėgti. Pasiduot norėjau n kartų, spaudė dešinę pusę, nors šiaip ''pompų'' bėgdama negaunu, bet nuo gauto streso prieš maratoną, buvau išsibalansavusi nežmoniškai. Bėgau, pasilabindavau su prabėgančiais lietuviais, galiausiai mane pasivijo lietuvis bėgikas, su kuriuo pakrizendami bėgom kartu, stodavom maitinėlėse pavalgyti ir pagerti, ir vis tiek sakiau bėgsiu, nepasiduosiu, nes sumokėjau, tai medalį ir marškinėlius turiu pasiimti. Kaip gi kitaip! ''


Finišavom tada, viskas buvo gerai, traumų nepatyriau, nubėgau per 4h ir kažkiek. Lyg 4:30h. Visiškas atsipūtimas buvo, nesimėgavau dėl asmeninių rūpesčių. Sunku ir beaprašinėti, kas buvo ir dabar visiškai kitokiomis akimis atgalios žiūriu.  Tad let's move on!

Prieš Paryžiaus maratoną 2016-ais įsigijau lengvesnius batelius - Asics Noosa Tri 10. Iki maratono su jais buvo prabėgta nelabai daug, tad rizikavau išnešdama juos į maratono trasą. Bet batai pasiteisino nesvietiškai - labai patenkinta ir nebegaliu žiūrėti į senuosius sunkiuosius asics kayano ir nike pegasus. Rimtai. Kaifavau nuo kayano ir pegasus, bet apsiavusi lengvesnius batelius yra visai kas kita. Noosa batai patys gražiausi iš Asics'ų!

Po mėnesio gegužės 1d aš su drauge Egle (ta pačia iš Eastbourne pusmaratonio) bėgau Three Fort challenge - bekelio maratono distanciją (na kažkur 47km) su 1 km sukilimu. Buvo sunku, smagu, ir įveikėm per 5valandas. Ui patiko pačiam paskutiniam kilometre išsitaškyti nuokalnėj. Na labai man patinka žemyn bėgti, nors traumų tikimybė didžiulė, ypač pavargusiomis kojomis.


Dar 2016-ais dalyvavau Norwich Run 10km bėime rugpjūčio mėnesį. Sunku buvo bėgti man labai, galvojau nualpsiu, bet spėju tam įtakos turėjo karštis ir stresas. Po to tą dieną buvo nubėgta papildomai 17km, tad fainas išsitaškymas.

Spalio mėnesį susikroviau tašiuką ir su drauge Sigita išmovėm į Amsterdamą bėgti kas maratoną, o kas pusmaratonį. Susipažinom su savo VIP Run gvardija, fainais žmogiukais, tad trumpas savaitgalis buvo nuostabus. Nemėgiamas žodis yra deja, bet deja po šio savaitgalio virto gyvenimas aukštyn kojom, matyt ant maratono palinkėjimų sienos užrašyti žodžiai buvo pranašiški. Buvo daug nežmoniško streso, naktų, kai norėjau miegoti ilgai ilgai ir prabusti, kai bus šviesa tunelio gale, kai nebebus skausmo, kai kažkas suims už pečių ir pakratys tave ir pasakys ''Viskas bus gerai, pamatysi, išgyvensi'', kai saulė švies, o tu tikėsi, kad taip ir bus. Tuo metu buvo šlapia, pilka, niūru, liūdna, skaudu, teko visiškai pasijusti suaugusiu žmogumi, o nebe vaiku, nes netekau artimo žmogaus.
Nemeluosiu, dienas leidau spoksodama į lubas, skaitydama, kuo ilgiau miegodama, leisdavau muziką ausinuke kuo garsiau ir kilnodavau svorius, kalbėdavaus su treneriu Evaldu iš Didysis Grifas (Kaune, Donelaičio g.), gerdavau daug kavos, norėjau išsipasakti tą patį per tą patį šimtui milijonų žmonių, norėjau sulaukt palaikymo (ir sulaukiau!), norėjau tiesiog negalvoti... Galvojos, labai daug, analizavos, kūrės situacijos, apimdavo kaltė, nežinia, netikrumas, mirties baimė, panika (jei tik kas neatsiliepdavo ar neatrašydavo sms), apetiko stoka arba persivalgymas.
Iš tikro dar dalis viso to yra likę, nes kol rašau dabar, tai ir jaučiu širdies dažnis sutankėja.

Ką dariau? Kaip ir minėjau klykiau, akimis lubas tapetavau, valgiau ir nevalgiau, šnkėjau ir tylėjau, sportavau ir trypiau Kleboniškio miško takus (pirmą kartą taip smagiai lakiojau prie minusinės temperatūros, bet kaifavau mišku, kūriau planus, kūriau sau teigiamas mintis), nes sakiau nesustosiu, negaliu sustoti dėl visokių nelaimių ir patirčių. Iš pasiutimo, iš to velniuko viduje, kuris skatina tobulėti, eiti pirmyn. Ai, dar porą savaičių gulėjau ir žiūrėjau ''Big Bang Theory" ir juokiaus. Taigi būna dienų kaip tyčia! Bet kiek sutikau gėrio pakeliui, ir gražių akimirkų, ir žmonių!

Lapkritį pradėjau bėgiot daug nuosekliau iš pasiutimo, tą darau iki šiol. Taigi I AM BACK!!! Pradėsiu dalintis savo patirtimi, teisinga ar neteisinga, savo pamokomis, receptais, kelionėmis, mintimis. Nes tai blogas sau, draugui, kasdienybei!

P.S. Noriu padėkoti visiems, kurie vis atrasdavo Keistai Paprastą, dalinotės išbandytų receptų nuotraukomis Facebooke, draugytėms, kurios visad skatino toliau rašyti, dalintis, Mamukui, kuri net nustojo tikrinti, ar yra naujų įrašų (surprise now!), bėgikui V, kuris paliko labai gražių komentarų ir paspardė sėdimąją man, kad vėl rašyčiau, draugams iš VIP Run, kurie yra superiniai (Marius, Rima, Kristina!).

P.S.S. I am BACK!

2016-04-24

Maltos Vodafone ir Eastbourne pusmaratoniai

Labai ilgai užtęstas įrašas. Sakyčiau ilgai brandintas, bet būtų netiesa. Tikrai reikia prisiruošimo parašyti, o dažnai jauties neturi, ką rašyti - na nuvažiavau ir bėgau nerašysi.
Bėgdama lėtąjį bėgimą pulsui, prisiminiau, kad neaprašiau Maltos ir Eastbourne žieminių pusmaratonių. Ką bekalbėti apie antrąjį maratoną Paryžiuje, kuris laukia savo eilės būti aprašytas.





Gūdų vasario mėnesį sumąstėm pasišildyti pietuose ir išmovėm ilgajam savaitgaliui į Maltos salą. Mes nekeliaujam kažkaip tik keliauti, mes ten turim prabėgti- šį kartą aš rinkausi pusės maratoną distanciją, nes manęs laukė Paryžiaus maratonas netrukus.
Malta mus pasitiko šiltu oru,teko nusimesti šalin kailinę striukę ir nedrąsiai apsirengti marškinėlius trumpom rankovėm. Akys dar labiau iššoko, kai mūsų apartamentuose nebuvo antklodės, o tik paklodė ir lovatiesė. Galvojau sušalsiu ir sustirsiu į ožio ragą. Pasirodo, naktimis ten vasario mėnesį jau buvo šilta kaip reikiant.

Pirmas įspūdis Maltoje buvo nekoks - smėlis, gelsvumas, visur dulkės, žalumos mažokai, išvažiuojant tas požiūris kažkiek buvo pakitęs - ''ou mai gad vasario mėnesį bėgioti palei jūrą! ir ištisus metus.... palei jūrą ir trumpom rankovėm!''
Pirmąją diena ekspromtu susiorganizavom turistinę kelionę autobusu kitai dienai, vaikščiojom, atsiėmėm numerius. atstovėję viešbučio hole, prisipirkę bananų patraukėm namo. Kitą dieną laukė daug turistavimo - autobusu ir laivu (pasimokėm iš praeitų kartų, kad kojas reikia pataupyti).
Šeštadienis buvo vėjuota, sustirom ilgai sėdėdami autobuse, net ir vaikštant. Vakarinis pasiplaukiojimas laivu ir buvo neką šiltesnis, bet denyje buvo daug užklotų, tai jie labai pagelbėjo!






Pati Malta mane glumino - viskas paprasta, bet neprasta, ir visokių knaipių pilna, bet šalia prabangių restoranėlių su nerealiu vaizdu į Viduržemio jūrą, automobiliai ir seni, ir prabangūs čia pat, ant kiekvieno kampo istoriniai pastatai, o po jais žiūrėk įsikūręs kelių aukštų prekybos centras. Man iš galvos vis neišėjo, kad tai sala, ir nuo vieno krašto gali matyti kitą kraštą, kad norėdamas pabėgti ir pabūti vienas net neturi, kur pabėgti, nes nėra miškų ar didžiulių parkų, nėra ir tokio dalyko, kad išvažiuotum į kokią sodybą kaime pailsėt. Viskas na keistai, bet ta šiluma, kontrastai, žavi ir verta pamatyti, patirti, nubėgti.








Pardavėjas su gitara. Labai smagiai klausėsi ir iškart patraukė dėmesį einant pro šalį.



Tradicinė maltiečių 'kola' ir jos fabrikėlis



 Plotais atrodo taip sausa visur, kad tik kaktusai gali išgyventi.




 Užsukom į amatų kiemelį, kuriame strigo mūsų autobusas.

Tradiciniai vynuogynų laukai ir braškynai. Seilės kilo..






Apsilankėm Golden Sand paplūdimy. Buvo pats pietų metas, tad kirtom išsijuosę. Po to pokaituko pagulėjom šiltam užkampėly prie jūros.

 Labai patiko maltietiška duona, nors šiaip man visa duona patinka...



Pasiruošimas maratonui vyko sparčiu tempu

Lepinamės saldėsiais ... makdonalde :) Turiu pripažinti, man kava ten labai patiko...




Įsigijau marškinėlius, kurie pasako visą esmę...

Nuo Lietuvos nepabėgsi net Maltoje


Maratono/pusmaratonio rytą rikiavomės visi prie autobusų, kurie mus vežė į Mdiną, kur prasidėjo bėgimas. Taigi nuveža, o po to jau tavo bėdos - bėk, eik, ropok, šliaužk, bet niekad nepasiduok!


Bėgimas man nebuvo lengvas, nors didžioji dalis trasos buvo nuokalnė. Juk gi visų svajonė! Bet subėgau nei greitai, nei lėtai. Pirmasis bėgimas po žiemos, tai papildomas lajus ant kūno, mažokai treniruočių ir motyvacijos, sunkūs mėnesiai naujam darbe padarė savo. Palindau po 2 valandomis, bet yra vietos kur tobulėti. oi tikrai yra!


Po finišo krepšiai jau buvo paruošti atsiėmimui.



Po finišo buvo galima prisiragauti nemokamų smoothie, ledų, guminukų ir dar visokių gėrybių. Pusmaratonis yra greita trasa, ir jai reikia truputėlį kitaip ruoštis. Apskritai ... reikia ruoštis bet kokiam atstumui, o ne vykti va bank :) 


 Paskutinės minutės prieš keliavimą į oro uostą. Vakarykštis sūrpyragis, kuris buvo labai gaivus ir kava. Dauuuug kavos!




***********************************************************************************
Po Maltos grįžus, atsigavus susiruošėm į Eastbourne pusmaratonį Anglijos pietuose. 



Pasikvietę į kompaniją Eglę iš My Running Diary sumąstėm prasibėgt ir atidaryt bėgimo sezoną Britanijoj. Iš tiesų, ką aš čia apgaudinėju...bėgom, nes mes nemokėjom nieko už registraciją ir dar buvom apgyvendinti viešbutyje, dar net gavom marškinėlius su savais inicialais, ir dar...vakarienę restorane hehe. Viską apmokėjo T darbovietė, o mum tik reikėjo bėgti. Tai mes ir bėgom!
Oras papuolė puikus (lyginant, kokia vėsuma dabar užpuolė mus paskutinėmis balandžio dienomis).
Trasa buvo ne iš lengvųjų su nemenkai stačiu kalnu 2-3 mylioje. Tikrąja ta žodžio prasme lipau į kalną, galvojau vsio gaištu laiką, kaip pikta buvo. Eglė mane paliko ties juo, nes mat ji treniruojas South Downs kalvose vis, o aš lygumų ožkelė gyvenu Norfolke ir neturiu nė menkiausios kalvelės treniruotėms. Pamačius nuokalnę (juk po įkalnės, visada būna nuokalnė), aš pasivijau Eglę ir šuoliavom kartu iki 10 kilometro. Paskui aš leidausi bėgti greičiau, o Eglė sakė ''neužteko smarvės'' jai išlaikyti greitį su manimi. Tiek kopusi į kalną, vis tiek sugebėjau nubėgti pusmaratonį keliom minutėm greičiau nei Maltos pusmaratonį.



Ir smagus kavageris po to, belaukiant traukinio atgal į Norfolką.


xx